BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laiškas nr.26, arba Trukt už vadžių, vėl iš pradžių

2018-07-06

Dear -,

Ar pastebėjai? Liepos šiemet netikėtu gausumu nulipino šaligatvius mėnesiui dar net neprasidėjus. Ką čia net neprasidėjus. Prieš kelerius metus teko švęsti prisirovus gerokai susivėlinusių jazminų, o dabar Vilnius nustojo kvepėti medum jau paskutinę birželio savaitę.

Naivus saldumas nyksta nuo tvankių ir dulkėtų šaligatvių, troleibusais beeižinčių gatvių, paskutinėmis minutėmis iki atostogų sujaukto miesto. Lygiai taip, kaip traukiasi ir nuo manęs - ne tik pamažėle tolstančiais gimimo metais, kurie dar karts nuo karto perkant sausą raudonąjį provokuoja smagiausias pardavėjų reakcijas (and I take that as a compliment).

Naivus saldumas blykšta iš raustančių skruostų, pagaliau susipratus, kad ir kiek esi vertas.

Praėjus septyneriems metams nuo, atrodytų, “lemtingo” pasirinkimo - tai kur stoti..? - pagaliau supranti, ko nori iš gyvenimo. Kaip suderinti hobį su darbu. Ko tam trūksta ir kaip iki to nueiti. Ką gali dėl to paaukoti, ką darysi, jei nepasiseks.

There’s an art to life’s distractions
To somehow escape the burning weight
The art of scraping through

Užsisukus rutinoj nebesitiki, kad viltis “susiprasti”, susitaikyti su savim taip vat ims ir įsigyvendins. Jau greičiau susitaikai su tuo, kad visą gyvenimą neturėsi kažkokio didelio tikslo, kad tai tik marketinginis triukas, išgalvotas siekiant paskatinti greitesnį ekonominį augimą, inovacijų plėtrą ar dar kokį velnią. Ir štai - pagaliau klausimas “Kaip save įsivaizduojate po 5-erių metų?” staiga nebegąsdina. Žinai, ką nori pasiekti. Žinai kaip. O svarbiausia - žinai, kad gali. Ir pasieksi.

Naivus saldumas tirpsta ant liežuvio galo, kiekvienu nuryjamu kandesniu komentaru.

Nuo pat vaikystės netęsėti pažadai skaudino labiausiai. Jau tada, dar būdamas mažas, dar nieko nežinodamas apie gyvenimą, jautiesi išduotas viso pasaulio. Kartais taip norėtųsi, kad užtektų padaužyt kokias lėkštes ir tas skaudulys praeitų. Sudūžtų. Bet vietoj to, daug dažniau draskai liežuvio šuke. Ir vis tik…

Dabar gi, supranti, kad nereikia nei pažadu, nei prisiekiu. Kad kiekvienas atsiprašau ir kiekvienas myliu, kiekvienas visada ir amžinai yra pažadas, dažniausiai tetrunkantis akimirką. Gražu, kai tų akimirkų daug. Skauda, kai pažadų daug netęsėtų.

Naivus saldumas, palikęs lipnias dėmes širdy, kruopščiai nuvalomas drėgna nuo ašarų šluostele, kai pagaliau susipranti, kaip greitai žmonės, su kuriais buvome įpratę dalintis viskuo, tampa nepažįstamais. Kaip greit atsiranda tų, su kuriais dar dalinsies ilgai. Kai pagaliau supranti, jog neprivalai savo gyvenime išsaugoti visko, kas tau brangu - daiktų ar žmonių. Ypač tų, kuriems neberūpi. Tik įkvėpęs giliau, ir ta šluostele vis pamosikuodamas, sau kartoji kaip mantrą:

I’m glad You’ve been there.
I’m fine, if You won’t be anymore.

Ir perfrazuojant vieną gražiausių ir ilgiausių sveikinimo laiškų, kurį esu gavus… :)

After all, hearts like (Y)ours were never meant to remain alone for too long when fates forged them from starstuff.

Žemei dar kartą apsisukus aplink Saulę - stiprėja apkabinimai ir darosi ramiau. Su savim ir su kitais. Nebe taip saldu, bet gerokai daugiau ryžto. Ar čia jau skaitaisi suaugęs?

Apsiginkluokite skėčiais. Kas kad viskas jau nužydėję, Lietuviška vasara dar tik prasideda. :)

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr. (8+n)+1, arba Trapumo paradoksai

2017-08-21

Dear -,

sako, žodis — ne žvirblis. Gal todėl taip sunku atsakyti ir klausti — tik įgarsinę savo mintis galim išties įvertinti jų tikrą svorį. Suprasti, ar išties taip jaučiamės/galvojam, atrasti tam tikrus (kartais visai netikėtus) žodžių, minčių, pokalbių aspektus, privalumus ir trūkumus. Pagauti save: (ne)tikrus, stiprius ar pažeidžiamus, savanaudiškus, liūdnus, piktus, kvailus, laimingus, mylinčius, racionalius ar emociškus, paranojiškus, einančius iš proto… Nuobodžius ir visiškai įprastus.

Mūsų vidiniuose pasikalbėjimuose su savimi — daugybės atskirų pasaulių, siužetų, scenarijų. Išleisti juos “pasiganyti” realybėje — tai atverti trapumą, kuriame egzistuojame. Suprasti klaidas ir teisybę. Troškimus ir ribas. Atidaryti duris baimei, o kartu — įsileisti šviesą. Kartais šaltą ir nemalonią, aštrią ir žeidžiančią. Kartais tokią minkštą ir lengvą, kad atrodo ir pats esi gerokai lengvesnis.

Ir jeigu vaikystėj (žinodami, kad skaudės) vistiek tiesėm pirštus į liepsną ar lipom ant dviračių, nekreipdami dėmesio į tai, kad krisim milijoną kartų ir grįšim namo kruvinais keliais.. Bet kaži kodėl šitiek “užaugę” įsikalėm, kad negalim sau leisti būti pažeidžiami. Mes nemokam klausytis, nebemokam kalbėtis. Ir išties, kaip galime girdėti kitą, ar tikėtis, kad mus supras, kai patys bijom atsiverti sau? O kas, jei bus per aštru?

Ir tada užsidarom duris ir užsikalam hipotetines langines. Supakuojam tą savo trapumą į minkščiausius audeklus (nes bubble wrap’ą šiaip iš nervų suspaudaliojom visą), gražiausias dėžutes, storiausius seifus ir apkarstom grandinėm ir devyniais (ką čia devyniais, greičiau kad bent jau visais (*does quick math* metams po vieną) 25) užraktais.

Kad tik neįskiltume, kad tik neskaudėtų.

Kad tik nieks nepaliestų, kur greičiausia sueižėtų.

Bet paslėpę trapumą, pasislepiam patys. Nustojame šviesti.

Taip lengva paklysti, pabėgt nuo savęs, patikėti, kad “viskas gerai”. Daug lengviau neprisileisti. Įtikint save, kad tavęs daugiau niekada, girdi?, NIE-KA-DA daugiau neįskaudins, kad tu išmokai, kad tu geresnis, stipresnis, neleisi.

Bet per savo saugumo troškimą, po visais užraktais — netikėtai pradedi trokšti.

Tad artėjant rudeniui — neužverkime durų į šviesą.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr. 8+n, arba Apie šypsenas ir gyvenimo pamokas

2015-01-25

Dear -,

Tiek daug turiu neišsiųstų laiškų.. Bet rodyti dabar juos - jau beprasmiška. Telieka jausenos, kuria kažkada virė visas visutėlis tavo gyvenimas, įamžinimas elektroniniam ar popieriniame lape. Užverstame lape.

Taip gera retkarčiais uždaryti duris tiems, su kuriais ketinai užsirakinti visam gyvenimui. Kaip viskas staiga palengvėja, kai išnyksta nerimo priepuoliai, kai nebedreba rankos, kai nebejauti melo, tarytum švitriniu popierium aižančio ausyse. Tiesa, tuščia. Bet lengva. Ir viskas tik šviesiau.

Vienas labai protingas žmogus prieš keletą mėnesių man (o gal ir ne visai man, bet apie mane) pasakė: “O, žiūrėk! Ji šypsosi!”. Visą gyvenimą buvau kvatojantis vijurkas, plačiausia šypsena jungė vieną ausį su kita ir še tau, kad nori.! Žmonės pradėjo stebėtis, kai šypsausi… Tokiom akimirkom, supranti, kad su savo gyvenimu kažką darai negerai. Juk tebejauti gyvenimo skonį, tik..kas trukdo juo mėgautis?

Didžiausia kliūtis, vis tik, dažniausiai esame mes patys ir..šitą kliūtį įveikti sunkiausia. Bet žinot, pabandykit būdami pačios blogiausios nuotaikos išsėdėti plačiai išsišiepę tris minutes. Nors ir per sukąstus dantis. Garantuoju, kad ne tik nuotaika pasitaisys, bet ir kvatotis pradėsit šiaip sau. Iš nieko. Ir gyvenime daugiau spalvų atsiras. :)

O kai pradedi ir vėl šypsotis sau - matai, kad ir visa kita Tau šypsosi. Pavasariai prasideda vasarį, draugai nėra tik draugai - jie gražiausi žmonės, kurie įskrieja į Tavo gyvenimą ir neleidžia tai šypsenai blėsti.

Būkim ir mes tokie. Kas kad šlapia ir purvina ir sausis visai nepanašus į žiemą.

O kol kas - šypt.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr. 8, arba Apie erdves

2014-02-24

Dear -,

Man visada patiko didelės baltos erdvės, bet tik dabar supratau kodėl. Tik ten yra vietos mano pačios mintims.

Kai nežinia kiek metų viename kambary glaudiesi su broliu, namuose, kuriuos tėvai savo rankom (o prie to prisidėjai ir tu) suremontavo kiek galėdami gražiau, o tavo kūrybiška siela, badydama sąžinę dėl to, kaip jautiesi, dūsta nuo sunkių medinių baldų, nuo sunkių, sodrių spalvų…niekada nemėgau tos garstyčių grūdelių geltonos anei sukręšusio kraujo raudonumo… Kol išsikrausčiau, ir geltona primint pradėjo namus, o raudonis nudažė lūpas po nežinia kelintos vyno taurės.

Svarbiausia, kad niekada negalėjau į savo kambarį įdėti nors lašo savęs, kad grįžus namo jausčiaus namuose ne tik dėl man brangiausių žmonių, kurie ten gyvena, bet ir dėl pačios savęs. Piešiniai padoriai suguldyti stalčiuose, eilėraščiai slepiami kur tik galima giliau. Knygos, visos tik iš bibliotekos, ilgai neužsistovinčios lentynose. Jokių nuotraukų. Jokių gėlių. Laiškų krūvos. Net natos, valandą kitą pasisvečiavusios virš klaviatūros, tvarkingai suguldavo į krūveles.

Aš visada bijojau, visada slėpiau tai, kas esu. O dabar - nebėra prieš ką slėptis… Vis tik, vos atsiduriu erdvioj, vėsioj aukštaskliautėj patalpoje – pasidaro ramiau. Čia vienu metu yra vietos tavo mintims: šokti, mylėtis, statyti pasaulius ir griauti sienas, kariauti prieš visatiškai beribę kvailybę, rūšiuoti žodynus ir smegenų vingiuos slėpti žodžius. Čia gali susitikti su savo baimėmis, žinot, kokia toj patalpoj esi maža, ir vis tik, kad patalpa nėra tokia baugiai didelė, kad negalėtum jos apibėgti. Apskriet. Nors mintimis.
Joje tau nereikia springti ir dalintis kitų jau ragautu oru. Tiesa, čia, jis dygesnis nei įprastai, bet juk verta. O kol dar neįsikūriau sau jaukios baltos S.A.V.O erdvės – …

Dabar tas laikas, kai pavasariniams vėjams atlapoji paltą, atveri langus…
Ir širdį.

Neužsidarykit. Mintis retkarčiais irgi reikia pravėdinti.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr. 7 arba Keisti jausmai

2012-11-28

Dear -,

Galva apsunkusi nuo miego, mažai, po truputį, vis stengiuos atsigriebti, bet, regis, vis tik ne laiku. Akys sunkios, lyg prišvirkštos, užpildytos metalais, blakstienos po truputį markstydamosis rūdija, o šiluma nusėda rankose, apsunkina jas, tarytum, pirmiausia energija apleistų per pirštus… Pojūtis kylantis pečių link. Minkštos, sunkios rankos pajungtos po kaklu.

O krūtinėj ne širdis, o paukštis - laužosi į šonkaulius sparnus, krebžda, spaudžia, veržiasi. Kyla, atsitrenkia, krinta, kartu su spaudimu, galvos skausmais, tirpstančiom galūnėm ir užimtu kvapu. Per mažai miego, per daug kavos, su maistu, šakute ir peiliu doroju stresą, tarytum papildą, skatinantį apetitą ir kartu stabdantį skrandžio veiklą.

Nepaisant kvailai funkcionuojančio biologinio pavidalo, mintim, idėjomis, veiksmais degu. Ir nežinau valandų paroj per daug ar per mažai, gal vis tik kiek per daug – būt mažiau, gal mažiau užsiimčiau, daryčiau tik tai, kas svarbu, ir žmonės liktų tik tie gyvenime, kurių reikia, kuriems lemta, kurie turi ten būti. O dabar leki vis leki ir leki, ir ničnieko nespėji. Sustoji, leidi sau atsikvėpti, ir už tą atokvėpį graužia tave širdapaukščiai ir spaudimas, nemažėjanti knygų krūva, gėdingos mintys ir smerkiantys dėstytojų žvilgsniai, keistai ilgi draugų, arba net nelabai, apkabinimai, ir žvilgsniai į akis, bet ir kažkur kiaurai, bešnabždantys: tu gal eik išsimiegok. O gal susapnavau, nieks nešnabždėjo. Sakyta, sakyta, ir ne kartą, ir kas. Per didelė prabanga miegoti šiais laikais, didžiausias narkotikas susivyniot pataluose – pavojingesnis už heroiną ir alkoholį, tūkstančius cigarečių, meditacijas ir į transą varančią muziką.

Taip rūdijančiom blakstienom vis markstausi ir bandau įžiūrėti, kur ta prasmė, kurios Camus taip ir nerado. Ar rasiu aš? Nežinau. Ar noriu žinot? Nežinau. Ar išvis ką žinau? Sunku pasakyt…Štai jums, visai nenatūraliai gimusi Sokrato išmintis, tik iš žinojimo, mokėjimo, pažinimo. Taip norėčiau, kad karteliais tokios mintys gimtų natūraliai, kad savo būvį, kad ir šitaip beviltiškai, bet PATS suvoktum, suprastum, gal nebūtų taip tuščia, gal pasijustum žmogumi, o ne tiesiog indu sielai iš mėsos, iš kraujo ir iš kaulų, baltų, ar ne visai, dantų, slenkančių plaukų, rudų akių rūdim aptraukusių blakstienas.

Einu numigsiu. Neilgam. Kad paukštis pro šonkaulius neišskristų kur į Indiją ar į Japoniją… (Nes neša mintimis ten, kai neužmiegu. Keista, nes niekada nesvajojau apie tas šalis.)

Labanakt, kas kad paryčiai.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr.6, arba Apie lemtį ir optimizmą

2012-02-10

Dear -,

Žiema spindi visu savo grožiu, palikusi tą siaubingai šaltą apdarą, speigu uždengiantį akis. Ir net šlapi, purvu nutrypti šaligatviai netrukdo man gėrėtis pagaliau išlindusia žiemiška saule, jausti minkštutį orą, kuris, prieš pradėdamas kandžiotis, pirmas penkias minutes veik švelniai glosto nepirštinėtas rankas. Ir vėl iš naujo supranti, kad gali mėgautis viskuo, jei tik pats sau tai leisi. Juk iš tiktųjų, taip retai susimąstom, kad trukdžiais dažniausiai esame sau patys. Įsikabiname į vieną daiktą, jauseną ar žmogų ir, matydami tik juos, paliekame visą aplinkinį pasaulį judėti savu bėgimo takeliu, nepastebėdami nieko, stovėdami vietoje, kažkur už stadiono ribų, kol tampame neįdomūs patys sau.

O ką daryti, kai jau taip atsitinka? Ir ką daryti, kad neatsitiktų? Svarbiausia, negalime leisti sau laukti, kol srovė mus nusineš pati, stovėdami per kilometrą - kitą nuo skalaujamo kranto. Turime veikti patys. Ieškoti, surasti, bandyti, ragauti, mėgautis, klysti. Juk ne visos srovės mums skirtos, ne visi pasirinkimai teisingi. Nereikia stačia galva nerti į nepažįstamus vandenis, tačiau kartais užtenka žengti vieną vienintelį žingsnį link jų, kad pamatytum, pastebėtum, suvoktum dalykus, apie kuriuos iš pirminio žiūrėjimo taško net nebūtum pagalvojęs.

Jau nuo senų senovės žmonės sako, kad patys esam sau likimo kalviai. Bet iš dalies nesutinku, ir aš vis dar tikiu, kad, kad ir ką bedarytum, likimas apvis savo šiltas (o gal ir nelabai) rankas ir sugrąžins mus ten, kur ir turime būti, pas tuos, su kuriais turime būti. Tik reikia ieškoti jo rankų ir leisti parodyti mums kryptį. Ir vėl gi, grįžtam prie to, kad negalime sau leisti stovėti vietoje. Juk stovėdami vietoje taip pat stabdome ir aplinkinius žmones, kurie norėtų keliauti su mumis. O gal norėtų mums ką nors parodyti, pasakyti, leisti pajusti. Įsišaknijus į savo komforto zoną mums paprasčiausiai nepavyks. Suakmenėjusiomis kojomis nepasivysime to, kas mums brangu ir ką nusinešė smalsumas neatrastiems pasaulio patyrimams.

Nebijokim klysti. Klaidos kartais gali būti pats saldžiausias dalykas, kurį gausime iš gyvenimo, apie kurį norėsime papasakot anūkams, su nostalgiškiausia šypsena ir ugnim akyse. O jeigu ne, tuomet tiesiog įgausim patirties, ir nuojautos, pažinsime kelius, kurie skirti kitiems, o motina lemtis galiausiai vistiek parves namo. Ir niekada nieko nesigailėkim, nes ne viskas priklauso nuo mūsų. Padarykime VISKĄ, kad galėtume sau nuoširdžiai pasakyti, kad nesvarbu, jog nepavyko. Aš tikrai nuoširdžiai stengiausi. Ir nieko nesigailiu, nes tai ką patyriau, padariau, pamačiau, pajutau - tai liks gražiausiu atsiminimu, nes blogų emocijų įsitvėrus laikytis nenoriu. O visa kas buvo gera, šildys tolimesniam kelyje.

So, let’s stay possitive. Ir nepaleiskim savo gyvenimo iš rankų.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr.5, arba Atsisveikinimai

2011-10-30

Dear -,

Ir vėl spaliui šaltais vėjais nušnopuojant toli toli, po truputį atsisveikinam su rudeniu. Tai iš vieno, tai iš kito kampo retkarčiais jau pasigirdsta kalėdinių dainų melodijos, mandarinų kvapai vėl kutena smegenis ir širdis, kurstydami ilgėtis sniego, žibančių lempelių ir eglės spyglių sukritusių ant kilimo.

Tuo tarpu, praėjus vos dviems mėnesiams atsisakius sėslaus gyvenimo būdo, ir kas savaitę ar dvi pavyzdingai migruojant namo-namo, vis sunkiau atsisveikinti. Ne su naujais įpročiais, naujom rutinom, naujais namais tapusiu kambarėliu, ne su naujais draugais ar jutimais. Ne. Juk visada žinai, kad išvažiuoji tik keletui dienų, štai grįši sekmadienį, išsisiurbsi kilimuką, su soda išsišveisi puodelius, nes išvažiuodama(s) tingėjai tai daryti, vėl sėsi prie rašomo stalo, ar nubėgsi arbatos pas kaimynus. Viskas bus taip kaip buvę. Viską rasi taip, kaip palikai. Sekmadienį.

Bet štai, visai kitą prasmę įgauna ilgalaikiai atsisveikinimai. Vis labiau spaudžia smilkinius išvažiuojant. Vis labiau drebančiomis rankomis apkabinami žmonės, kuriuos nežinia kada vėl pamatysi. Draugus. Ir tie atsisveikinimai ilgėja, o apninkantys liūdesiai pasitinka vis anksčiau. Kažkada visai neseniai užtekdavo apglėbti rankom, pakštelti, arba pamot ranka, dar šūktelti kažką benueinant, ir viskas būdavo taip paprasta ir taip natūralu ir taip NE LIŪDNA. Dabar apsikabinus laikas sustoja, bučinių per mažai, ką jau kalbėt apie lyg “moment’u” sulypdytus delnus, kuriuos atplėšiant beveik gali justi fizinį skausmą…

Bet skauda ne pats atsiskyrimas. NEE. Skauda nežinia ir laiko trūkumas, skauda neišsakyti žodžiai, skauda neišnaudotos galimybės. Skauda supratimas, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. Ir kad atstumas nėra niekas… Laikas plėšia mus viens nuo kito, ir tik paskutinių šiaudgalių įsitvėrę, mes be proto stengiamės apsimesti kad viskas gerai, kad mums sekasi išsilaikyti ir išlaikyti mums brangius žmones visai be pastangų.

O AŠ SAKAU ŠTAI KĄ - NĖ VELNIO. Kasdieną aš kovoju su savim, kad nepamirščiau nei smulkmenytės, neatitolčiau nei per milimetrą, kai ta riba tokia slidi, lyg šlapias ledas kovą..

Tad, šąlant orui, prašau, neleiskit atšalti apkabinimams.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr.4, arba Žydinčioj (ne)ramybėje

2010-05-14

Dear -,

Žydi ievos, žydi vyšnios, žydi obelys, alyvos, kaštonai… Sako, reik įsimylėt, kol kaštonai nepražydo…♫ (Liūdni Slibinai, kam įdomu) Kas nespėjo, niekuo negaliu padėt. O man lengvas pakylėjimas plazdena visuose įmanomuose receptoriuose, neuronuose ir kitokio plauko jautrumuose.

Nieko maloniau už gausybę muzikos ir begalinę ramybę, kurią išlyja į orą tvankūs tankūs debesys. Nieko maloniau už šlaputėlaičiu grindiniu kaukšinčius batelius ir už saulėtą jausmą po gėlėtu skėčiu klausantis tykštančių lašų. Nieko maloniau, kai užmiegi ir pabundi (bent jau morališkai) su žmogumi, kuris tave pažįsta geriausiai pasaulyje.  Kurio dėka dar vis neišprotėjai, nors tikrai yra dėl ko.

Pusantro mėnesio iki aštuonioliktojo gimtadienio… pusvalandis kelio iki vairavimo mokyklos… trys beprotnamiai mano gyvenamam plote. Kaip niekad žavi mergaitiška kompanija, ledų-pieno kokteliai, alias’as stadione langų metu. Pjaunamos žolės kvapas ir žiedlapiais nusnigtas miestas. Geltonų geltonų pienių jūros, vilnijančios lengvom pūkų putom. Sakytum tobula, bet niekada juk taip nebūna. Kas nors būtinai nepelnytai apmėtys tavo vargšą daržą akmenim. Aukštyn galvas. Dar daug akmenų neleidžia menkoms žolelėms siekti dangaus. Tik nesėkim pykčio. Nemėtykim kur papuola…Eikim į priekį, nemokėdami kitų sąskaita.

Ir ant kiekvieno naujo akmens užrašykime kažką pozityvaus.

Jūsų,
J.

P.S. Bazilikai ant palangės veši kaip niekad. Keisčiausias pavasaris ever.

Rodyk draugams

Laiškas nr.3, arba Bundam iš žiemos miegų

2010-02-21

Dear -,

Neįtikėtinai plaukia dienos, o kojos mirksta šlapiam sniege. Laukiam atšalimo ir visuotinių čiuožyklų. O tuo tarpu, stebiuosi liaudies išmintimi : tiek kartų girdėti skambūs, deja, mažai ką reiškiantys, žodžiai pagaliau įgauna prasmę ir kutendami išjudina smegenų stalčiukus, spinteles, sutepa durelių vyrius, kurių girgždėjimas trukdydavo visus darbus ir gramzdindavo tingų protelį į šiltą žiemišką sapną. ZzZZzzZz… Vidury dienos.

Galit vadinti atsitiktinumu, bet trūkstamą grandį mes nejunčia pakeičiame kažkuo tai grandžiai artimu, ir šitai tampa mūsų gyvenimo dalimi. Ir tik todėl dabar pabundu su Rammstein’ais (nekišau čia pirštų, brolio žadintuvas kaltas), skaitau Murakamį, varvinu seilę į Louboutin’o aukštakulnius, pildau seniausius pažadus ir grąžinu skolas (priminkit, jei ką žadėjau, vis tik, ne robotas aš…). Grįžau prie senų įpročių, ritualų, netgi muzikos. Tai daug ką primena. Daug ką dėlioja į vietas.

Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Tiek kartų girdėję apie aplinkinių įtaką, vis tik vaizduojamės individualybes. Na jau neee, šįkart mūsų niekas tikrai nepakeis. Tegu net nebando, ne..! (Pasikeisim patys, to net nepastebėdami, ir vėlgi vaidinsime gyvenimą.. Tarytum Niekas Niekada nebūtų keitęsi…) Mes nenuoširdūs sau. Nenuoširdūs kitiems. Ir tik todėl, kad aplinkui zuja žmonės, pilni vilčių, kančių, meilių/seilių ir ko tik norit dar, mes dar kartais dalijamės savo skėčiais su jais, arba palendam po svetimais, ir lietų nugyvenam kartu. Tai nereiškia, kad mes nepastovūs, kad mes ne individualūs, ne asmenybės, ne išskirtiniai. Mums tiesiog reikia žmogaus šalia, pavyzdžio, kuris galėtų užpildyti vorų nėriniais pagražintus kampus ir atiduoti dalį savęs.

Pats laikas valyti voratinklius, m?

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr.2, arba Gyvenimo akrobatika tarp 13 savų planetų

2009-12-05

Dear - ,

Niekada nemaniau, kad skriedama savo nedidele, ko gero, tobulo apskritimo formos orbita, nežinomu, kintamu greičiu, sugebėsiu atsitrenkti į save pačią. Vis dėl to, sugebėjau. Net sapnuose nebeesu ta pati, atrodo ridenu kitą, ankstesnę save priešais, siurbdama iš jos šį bei tą, ir taip ratu. Klausiat, kodėl? Kas nutiko, kad išstūmiau save pačią iš savo nuosavo gyvenimo, kūno, nuosavos Saulės sistemos? Kas nutiko, kad nebesuprantu kur esu, ir kuri? Nežinau. Ir pasakysiu, atvirai - žinoti nenoriu. Tik įdomu, kodėl atsirado dar pusantros laiko juostos, lyg papildomo laiko gaučiau darbams ir mintims, nors iš tikrųjų, tai tik kompensuoja laiką, kurį praleidžiu keliaudama savimi ir šokinėdama tarp planetų, Saulių, ir palydovų.

Pakelkit retkarčiais akis į dangų, ir įsitikinkit, kad ten dar nesisuka 13 nuosavų sumišusių planetų…

Jūsų,
J.

Rodyk draugams