BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

*

2015-03-04

in memoriam

nutyla bėgiai
ir dangų sukarpę lėktuvai
nutyla šešėliai
ir upės nutyla klausydamos tiltų
nutyla žibintai dar kiek paspragsėję –
o mano širdis vis triukšmauti sustoti negali

stuksena į ritmą tarytum batukais parketą
šokėjas primiršęs kaip vaikščiot
temokantis suktis
taip mano širdis vis triukšmauti sustoti negali


gerai, kol netyla,
kol spragsi,
kol šonkauliuos sukas.

Rodyk draugams

The One

2014-06-16

The one
Who does not give me flowers
And even would forget to change
The water in a vase if I was one
The one
Who does not like surprises
Acts like a child
When gets some
The one
Who took my trust
My time
My soul
My body
My companionship
The one who does not give me flowers
Is the one I love.

Rodyk draugams

How it should have ended

2013-02-27

“You are the boy
who wanders into hearts
without knocking
or wiping your feet.

I am the girl
who says goodbye
but never really
lets go.

We are the aimless
the hopeless
the broken
the last.”
(EC)

Aš priliečiau tave, tu pabūgai.
Todėl keliavom rytmečiu tylėdami.
Beveik iš įpročio, o ne jausmu. Tik dalinai
Galvodami, tik dalinai tikėdami,

Kad išsigelbėt gal dar ne vėlu.
Nejučiomis pripylėm paskutinę taurę,
Tačiau ne vynu, o žvirgždu
Gerklėj stovėjo. Širdys kaukė.

Išblėso rytmečiai. Įsupo į miglas.
Suprasdami, bet nemokėdami pradėti,
Užpylėm adatom visas skyles
Neva sulopyti padėtų…

Tartum oželiai suglaudėm kaktas,
Nors į akis seniai jau nebežiūrim.
Po kraują išnešiojo vynas liūdesio natas,
Karčiai nurijo jas liežuvio burėm,

Atlaisvino sukibusius pirštus
Ir įkvėpė delnai gaivaus migloto oro.
Vėsi prisiliečiau. Pro mus
Praūžę aistros daugiau nebe..


Sustojo.

Rodyk draugams

Arbata

2012-12-22

Mano būstas tamsus, pasiklydęs miškuos…Kažkur Vilniuje, kažkur į pusę Nemenčinės, kur šešiolikaaukščius studentų namus kasdien lieja rytiniai ir vakariniai saulės spinduliai. Saulėtekis? Nežinau. Man saulėlydis. Kas vakarą stebėti paskutinius saulės spindulius pamažu ropojant mediniais roletais, glostančius vienišos petunijos žiedus…Myluojančius šiluma ir atitraukiančius nuo kompiuterių. O bežiūrint į tą žaismingumu spinduliuojančią vakaro saulę…
Iš visų prakeiktų tave vieną renkuos...Taip taip prakeiktų. Taip taip, tave tave. Neklausk kodėl. Pats įskiepijai širdin pamesti kelią dėl takelio (o gal takelį kelio dėlei?). Todėl mielai prakeikiu mus abu, prakeikiu nuodėmei ir nuoširdumui.
Šaltą šviesą lange liūdnas vėjas užpūs; kol mes vartysimės kažkur pataluose ir klausysim jo bestūgaujančio. Ir šviesa sušils. Vėjo pralinksminti neprižadu, bet, niekas neišdrįs nuteisti, jeigu pabandysim. Galiausiai, tegu tik vėjas pridengia nuogumą, užpučia žvakes, kurių mes niekada neuždegėm, pranoksta muziką, ir palydi lietaus ošimą. Lietus man visada reikš tave, daugiau ar mažiau, o kas dėl stūgavimo…
Staugia vilkas tankmėj vienišesnis už mus..Ir tegu staugia, savo geležinėm letenėlėm braukydamas Gedimino bokšto kalno papėdę. Tegu pamiršta ką reiškia būti kartu su kažkuo. Tegu klykauja į pilnatis atsisukęs, kaip KARTU būti vienam. Ir taip išauklėję ilgesį, mes, kaip ir jis, paliksim geležies tvirtumo širdimis, ir jas pripildę vakarai skambės galingais katedros varpais.
O namuos židinys,atvirtęs iš senos orkaitės, svilins (o gal ir ne) improvizacinius pyragus. Juk taip be galo smagu, drauge suktis virtuvėje. Išmiltuoti tau nosį ir gintis nuo taškymosi vandeniu beplaunant indus. Stebėti, su kokiu tobulu rimtumu maišai produktus ir tiki sugalvoto recepto sėkme., kaip rangiai arba ne itin meistrauji skanumynus…
Virduly arbata…kiekvienąkart, kiekvieną…aplaistanti visus be išlygų susitikimus. Kartais prastovėdama puodelyje parą, kartais geriama nežmoniškais kiekiais. Karšta ir šalta. Dažniausiai juoda. Kartais su cukrum, arba su pienu tau, bet nebūtinai. Ir kuo stipresnė, tik tuo labiau užliedama visas audras, tūnančias už puodelio ribų.
Mylimasis, kuždėk man šią naktį..taip kaip kuždėdavai pačioje pradžioje. Vadindamas Gražuole. Tavo. Ir kas, kad Višta. Taip, kaip nežinia ar iš tikrųjų, ar tik susapnuotai, aš girdėjau „myliu“. Jei tuo tiki, priversi patikėti ir mane. Ir man nesvarbu, kad likus vos kelioms valandoms iki man iškrendant, užmigai, praktiškai mano rankose. Galėčiau supykti, jei būčiau kitokia. Bet labiau esu linkusi teisinti žmones, taigi tik pasijausiu puikiau vien nuo to, kad pasitiki manim ir kad apvyniotas mano galūnėmis leidi sau pasinert į sunkiąą mieguistą ramybę.
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus…nepaisant to, kad ir šiaip dažniausiai pabundu keliom valandom anksčiau už tave, dabar pabusiu dar anksčiau. Ir auš blankūs migloti rytai man. Tau – tingūs ir tikiuosi saulėti. Auš atskirai, auš nebe MUMS. Bet tikiuosi, kad bent retkarčiais pabudęs norėsi vėl susiraizgyti mano plaukuose, o aš tąryt susapnuosiu mistiškai juose pakibusias tavo kvepalų užuomenas.
Mes išeisim tamsoj, ir uždegsim namus. Mintimis braižysim netikėčiausias brėkštančios saulės spindulių trajektorijas, kurios suves tavo saulę su manąją, mano (nors ir trumpalaikius) naujus namus, ir tavo senus ir būsimus. Brėžiniai suliepsnos ir tik šilumą krūtinėje pajutę suprasim, kad visai nesvarbu, kur esi, ar kur esu aš.
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus. Mes jau seniai bebūsime nuo jos pabėgę. Seniai išaušę patys. Sapnuos ir realybėj. Kartu ar atskirai.
Ei visi prakeikti, pasimelskit už mus. Nes be proto sunku bus tiek rytų iš eilės nematyti tos išdykėlės saulės, tavo akių gelmėse žadinančios savo zuikučių. Nes be galo sunku, bus susitaikyti su tuo. Be galo sunku bus negalvoti.

Esi gražiausia beprotybė tryliktam mano paso puslapy.


Ar bent jau, buvai.. Ir jau beveik nebeskauda.

Rodyk draugams

Mėnuliai mėnuliai

2012-03-29

Stora naktis vilnonė užklojo kojas
Ir baltom žvaigždėm išbėrė.
Panižo vėsuma. Lediniais spinduliais
Lopšinės tylios man blakstienomis ropojo,
Keliavo natos antakiais švelniais..

Minutės lėtos stumdė debesis,
Tarytum pleistrus ant senutės nakties odos,
Slapstydamos išbėrimus žvaigždžių baltus,
Mėnulio kojom įsisiovusios man į batus.

Skiriu savo mylimiausiai mergaitei. Nes mėnuliu transliuosiu tau viską.

Rodyk draugams

Eksperimentai.. Nr.6; Pavasariui

2012-01-27

Pavasari, pagauk mane.
Partrenk ant žemės. Kvepiančia žole sudyk į plaukus.
Ir snieguoles daigink tarp pirštų.
Aš noriu jaust tave, kvėpuot tavim.
Prakalbint vėjus.
Suleist šaknis į drėgną, vis dar šaltą žemę.
Tylėt. Jaust kandžiojant ausis.
Klausyt kaip šnabžda.
Stiebias. Žydi. Pina naują kelią.
Atgimsta. Šoka miglos. Paslaptis kaip skleidžias.

Pavasari, pagauk mane.
Partrenk ant žemės. Kvepiančia žole sudyk į plaukus..

Rodyk draugams

Giedromis dienomis

2009-12-22

Paskendai žiedadulkėse…

Ir tu. Netikėjau. Nesitikėjau. Nebemaniau, kad sulauksiu, kaip šilto vėjo, braukančio skruostą. Kaip plevesuojančio, didingo nakties šešėlio. Maniau praradau. O dabar suprantu, kad tai greičiau atradimas, nei praradimas.

Laisve šaukiančiom ašarom,…

Į priekį. Kartu su tamsa ir nežinojimu ateities. Bet vis dėlto, pirmyn. Ir man dėl to nesunku, ne, neskauda. Beveik. Tik dilgčioja, lyg pro molinę sieną, adatėle kas gremžtų mažytes skyliukes. Vėdinimui.  Bet, žinok…

Giedromis dienomis. Lauksiu tavęs.

…kad ir kas benutiktų, nepamiršiu. Neištrinsiu iš praeities, iš dabarties, iš ateities. Visada būsi su manim. Kaip šiltas vėjas su vasara. Kaip tirštas ūkas su vakaru. Kaip kopūstinių baltukų vikšrai su mylimu maistu.

O kolkas..Labos nakties.

Rodyk draugams

Kodėl mes bėgam

2009-06-08

Gal esu tik kūnas, skirtas atlikti uždaviniams, neprotaujantis, bedvasis…? Mane visada mokė slėpti jausmus, slėptis pačiai, ir, patys to nesuprasdami, uždarė mane į save, lyg į narvą, iš kurio niekada negalėsiu ištrūkti. Manyje tūno šešėliai, jie baikštūs, kaip drugiai pievoj… iš to baikštumo jie plakasi kažkur viduj, trankydami mano kūno sienas ir bandydami pabėgti nuo savęs. Taip, kaip kažkada nuo savęs bėgau aš…

Nuo čia iki mano namų - 200 žingsnių…

Gyvendamas lyg robotas (kai stengies atsiriboti nuo visko, nes net mažmožiai skaudina vis labiau), pripranti nebejausti. Pamažu atbunki. Prarandi motyvaciją ir sveiką nuovoką… Dabar mane gelbsti tik keistai teisinga, vis dar išdavikiškai nepasislėpusi intuicija ir kartus juokas - lengvutė vos pastebimo gyvenimo apraiška.

Didžiulis akmuo stovi ten jau tikriausiai daugiau kaip pusšimtį metų…Nenustebčiau, jei tai - antras Puntukas, tik aš to nežinau, nes galbūt pramiegojau…

Mane supa daug robotų. Daug, šaltą radiaciją skleidžiančių, padarų, pasiruošusių atsukti vienas kitam varžtus, išsunkti paskutinius alyvos syvus ir godžiai sugerti juos į save. Išlieka tik stipriausieji?

Šiandien takai jau pradžiūvę. O vakar grįžau per lietų. Plaukai šlapi, akiniai nusėti mažyčiais lašeliais… Atrodžiau lyg akiniuota vandenė, kuriai kiekvieną kartą sumirksėjus nuo blakstienų atsiskiria miniatiūriniai, skaidrūs vandens lašų kristalai, ir nusėda ant šalto, įrėminto stiklo.

Nedrįsčiau vadinti to stiprumu… Greičiausiai tai tik baimė. Baimė tokių pačių, kaip tu… Baimė sau, nes, (nors ir nenoriu kartotis, bet…) nuo savęs nepabėgsi. Kad ir kaip norėtum. Tačiau, gali bėgti nuo kitų ir, mūsų visų laimei, tai pasiteisina. Ir visa kas lieka, tai tik…

Vasarą, čia žydi dobilai… Daug dobilų. Daug mažų violetinių pūkelių, sultingais stiebais ir mažyčiais lapeliais… Džiaugtųs karvytės tuos dobilus raškydamos, kramtydamos, virškindamos ir… na, patys žinot, kaip ten toliau būna. Tik, deja, nieks čia karvių neaugina.

Tik šlaistosi aplink benamės katės.

Mūsų šmėklos.

Rodyk draugams

ilgiuos

2009-04-16

O šiandien širdį gelia. Ir nesuprantuu kodėl. Lyg ir pavasaris. Lyg ir laiminga. Bet vistik, iriuos lyg pro rūką. Į save.

Sušalau. Ne, ne todėl, kad pavasario dėka šildymą atjungė.;) Sušalau iš vidaus. Suledėjau. Stingstu nuo minčių. Nuo tavo žavėsio ir savo ilgesio taip pat.

Ilgesio…;) Ilgiuos kutenimo. Kikenimo. Laužų pleškėjimo, malkų poškėjimo, plekšėjimo per kojas, geliamas uodų. Pasiilgau tavo juoko ir tavo delno, įsitvėrusio į manąjį - mūsų mazgo, paskendusio beribiam, žaliame Motinos Žemės lopšy, dar vadinamu žole. Ilgų vakarų siurbčiojant kakavą. Mažų dienų, kai paslapčiom laižydavom cukrų ir žinojom, kur slepiamos dovanos… Ilgiuos naivumo. Tikrai. Juk taip lengva būdavo tikėti.

Būdavo.

O dabar…tenoriu su tavim daryti tai, ką pasavaris daro su vyšniom. Taigi…

Drąsiau.

Rodyk draugams

*Apie sirupą ir lietų

2009-04-09

JIE sėdi dviese JOS virtuvėje. JI- žavi, impulsyvi, vietoje nenustygstanti tamsiaplaukė. JIS- santūrus, susikaupęs, rimtas vaikinas. JI strykčioja po patalpą ir čiauškia. O JIS tyli.

 - Tyli? Hm… tylėk. Galiu arbatos išvirti…linksmiau bus. Kol tu tylėsi, bent paklausysiu, kaip garuoja saldus vanduo. Štai tau akcija-atrakcija…

Tik. Tak. Minutė.

 - Kvailas čiaupas. Vis kapsi ir kapsi, ir kapsi…Nors, kai lyja, beveik negirdėt. O lyja čia dažnai…o po lietaus taaiip kvepia, tarsi vaikyste ten, …atsimeni? Ir po lietaus, atrodo, baigiu išprotėt, kaip noris sugrįžt, bet… Juk pats žinai.

Tak. Tik. Minutė antra.

 - O vakar mačiau Saulių. Toks pasikeitęs…Surimtėjęs? Lyg išaugęs. Keista, kaip keičiasi žmonės… Žavus vėjavaikis buvo, o dabar… Tarytum snobiškas? Toks…sausas. Nė vieno neapgalvoto žodelyčio. Nei vienos nuoširdžiai atviros šypsenos. Ech…

Tik. Tak. Tik. Minutės trys.

Šaltas abejingumas? O gal tik gilus susimąstymas… JI nutyla.

Keturios.

Penkios…

JI sukinėjasi virtuvėje. Tai atsisėda, tai vėl atsistoja. Vaikšto pirmyn, atgal, vėl sėdasi. Truputį isteriškai, vieną po kito, įsimeta į puodelį tris šaukštelius cukraus ir piktai dėbtelį į vis garsiau tiksintį laikrodį. JIS šypsosi ir galvoja: “Che…Sirupas…”. O JI taip beviltiškai kankinasi ta kiekviena akimirka tyloje, kad atrodo, tuoj ims ir sudaužys mintimis visas lėkštes ir puodelius. Ir stalo įrankius sulankstys. Išlankstys įmantriausias gėles iš šakučių, sudės į vazą ir apdovanos patenkintu šypsiu. O tada grįš prie savo arbatos-”sirupo” ir pasūdys ją ašarų lašais. Tikra skonių jūra arbatos puodelyje.

Bet grįžkim prie realybės. Jokių įmantrių gėlių. Jokių ašarų. Tik “iškalbinga” tyla. Kol kas.

“Tik tak” - tik dvi kalorijos. O minučių keturis kartus daugiau… Atleiskit. Jau keturis su puse.

JI persikrausto prie lango ir spokso į vieną tašką (kažkur tarp netoliese esančios mokyklos tvoros plyšių). Nenuleisdama akių nuo paslaptingojo taško, klausosi laikrodžio, neramiai ir atstumiančiai kalančio šaltą, lietingą ritmą. Jaučia JO ramų žvilgsnį. JIS lėtai pakyla nuo stalo. JI savo dainingu balsu taria:

 - Tik tak…tak tik…kukū… Gal jau malonėtum žodį tarti? Baigiu savo arbatą išklausyti…

Na, o po šių žodžių JĄ pasitinka netikėtas bučinys. Kartaus šokolado… JO skonio?

Baigiantis dvyliktai minutei sąlyginos tylos, JIS išeina pro duris, užrakinęs nuostabos žodžius JOS lūpose. Vos orą gaudančiose lūpose… Lange susitikę vienas kito žvilgsnį, lyg susitarę, ABUDU svajingai šypteli. JIS nužingsniuoja varvančiu šaligatviu, o JI gaminasi dar vieną porciją “sirupo”.

Rodyk draugams