BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laiškas nr.26, arba Trukt už vadžių, vėl iš pradžių

2018-07-06

Dear -,

Ar pastebėjai? Liepos šiemet netikėtu gausumu nulipino šaligatvius mėnesiui dar net neprasidėjus. Ką čia net neprasidėjus. Prieš kelerius metus teko švęsti prisirovus gerokai susivėlinusių jazminų, o dabar Vilnius nustojo kvepėti medum jau paskutinę birželio savaitę.

Naivus saldumas nyksta nuo tvankių ir dulkėtų šaligatvių, troleibusais beeižinčių gatvių, paskutinėmis minutėmis iki atostogų sujaukto miesto. Lygiai taip, kaip traukiasi ir nuo manęs - ne tik pamažėle tolstančiais gimimo metais, kurie dar karts nuo karto perkant sausą raudonąjį provokuoja smagiausias pardavėjų reakcijas (and I take that as a compliment).

Naivus saldumas blykšta iš raustančių skruostų, pagaliau susipratus, kad ir kiek esi vertas.

Praėjus septyneriems metams nuo, atrodytų, “lemtingo” pasirinkimo - tai kur stoti..? - pagaliau supranti, ko nori iš gyvenimo. Kaip suderinti hobį su darbu. Ko tam trūksta ir kaip iki to nueiti. Ką gali dėl to paaukoti, ką darysi, jei nepasiseks.

There’s an art to life’s distractions
To somehow escape the burning weight
The art of scraping through

Užsisukus rutinoj nebesitiki, kad viltis “susiprasti”, susitaikyti su savim taip vat ims ir įsigyvendins. Jau greičiau susitaikai su tuo, kad visą gyvenimą neturėsi kažkokio didelio tikslo, kad tai tik marketinginis triukas, išgalvotas siekiant paskatinti greitesnį ekonominį augimą, inovacijų plėtrą ar dar kokį velnią. Ir štai - pagaliau klausimas “Kaip save įsivaizduojate po 5-erių metų?” staiga nebegąsdina. Žinai, ką nori pasiekti. Žinai kaip. O svarbiausia - žinai, kad gali. Ir pasieksi.

Naivus saldumas tirpsta ant liežuvio galo, kiekvienu nuryjamu kandesniu komentaru.

Nuo pat vaikystės netęsėti pažadai skaudino labiausiai. Jau tada, dar būdamas mažas, dar nieko nežinodamas apie gyvenimą, jautiesi išduotas viso pasaulio. Kartais taip norėtųsi, kad užtektų padaužyt kokias lėkštes ir tas skaudulys praeitų. Sudūžtų. Bet vietoj to, daug dažniau draskai liežuvio šuke. Ir vis tik…

Dabar gi, supranti, kad nereikia nei pažadu, nei prisiekiu. Kad kiekvienas atsiprašau ir kiekvienas myliu, kiekvienas visada ir amžinai yra pažadas, dažniausiai tetrunkantis akimirką. Gražu, kai tų akimirkų daug. Skauda, kai pažadų daug netęsėtų.

Naivus saldumas, palikęs lipnias dėmes širdy, kruopščiai nuvalomas drėgna nuo ašarų šluostele, kai pagaliau susipranti, kaip greitai žmonės, su kuriais buvome įpratę dalintis viskuo, tampa nepažįstamais. Kaip greit atsiranda tų, su kuriais dar dalinsies ilgai. Kai pagaliau supranti, jog neprivalai savo gyvenime išsaugoti visko, kas tau brangu - daiktų ar žmonių. Ypač tų, kuriems neberūpi. Tik įkvėpęs giliau, ir ta šluostele vis pamosikuodamas, sau kartoji kaip mantrą:

I’m glad You’ve been there.
I’m fine, if You won’t be anymore.

Ir perfrazuojant vieną gražiausių ir ilgiausių sveikinimo laiškų, kurį esu gavus… :)

After all, hearts like (Y)ours were never meant to remain alone for too long when fates forged them from starstuff.

Žemei dar kartą apsisukus aplink Saulę - stiprėja apkabinimai ir darosi ramiau. Su savim ir su kitais. Nebe taip saldu, bet gerokai daugiau ryžto. Ar čia jau skaitaisi suaugęs?

Apsiginkluokite skėčiais. Kas kad viskas jau nužydėję, Lietuviška vasara dar tik prasideda. :)

Jūsų,
J.

Patiko (1)

Rodyk draugams




Atgalinė nuoroda | Komentarų RSS

Rašyk komentarą:

Vardas (būtinas)

El. paštas (būtinas)

WWW

Komentaras: