BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laiškas nr. (8+n)+1, arba Trapumo paradoksai

2017-08-21

Dear -,

sako, žodis — ne žvirblis. Gal todėl taip sunku atsakyti ir klausti — tik įgarsinę savo mintis galim išties įvertinti jų tikrą svorį. Suprasti, ar išties taip jaučiamės/galvojam, atrasti tam tikrus (kartais visai netikėtus) žodžių, minčių, pokalbių aspektus, privalumus ir trūkumus. Pagauti save: (ne)tikrus, stiprius ar pažeidžiamus, savanaudiškus, liūdnus, piktus, kvailus, laimingus, mylinčius, racionalius ar emociškus, paranojiškus, einančius iš proto… Nuobodžius ir visiškai įprastus.

Mūsų vidiniuose pasikalbėjimuose su savimi — daugybės atskirų pasaulių, siužetų, scenarijų. Išleisti juos “pasiganyti” realybėje — tai atverti trapumą, kuriame egzistuojame. Suprasti klaidas ir teisybę. Troškimus ir ribas. Atidaryti duris baimei, o kartu — įsileisti šviesą. Kartais šaltą ir nemalonią, aštrią ir žeidžiančią. Kartais tokią minkštą ir lengvą, kad atrodo ir pats esi gerokai lengvesnis.

Ir jeigu vaikystėj (žinodami, kad skaudės) vistiek tiesėm pirštus į liepsną ar lipom ant dviračių, nekreipdami dėmesio į tai, kad krisim milijoną kartų ir grįšim namo kruvinais keliais.. Bet kaži kodėl šitiek “užaugę” įsikalėm, kad negalim sau leisti būti pažeidžiami. Mes nemokam klausytis, nebemokam kalbėtis. Ir išties, kaip galime girdėti kitą, ar tikėtis, kad mus supras, kai patys bijom atsiverti sau? O kas, jei bus per aštru?

Ir tada užsidarom duris ir užsikalam hipotetines langines. Supakuojam tą savo trapumą į minkščiausius audeklus (nes bubble wrap’ą šiaip iš nervų suspaudaliojom visą), gražiausias dėžutes, storiausius seifus ir apkarstom grandinėm ir devyniais (ką čia devyniais, greičiau kad bent jau visais (*does quick math* metams po vieną) 25) užraktais.

Kad tik neįskiltume, kad tik neskaudėtų.

Kad tik nieks nepaliestų, kur greičiausia sueižėtų.

Bet paslėpę trapumą, pasislepiam patys. Nustojame šviesti.

Taip lengva paklysti, pabėgt nuo savęs, patikėti, kad “viskas gerai”. Daug lengviau neprisileisti. Įtikint save, kad tavęs daugiau niekada, girdi?, NIE-KA-DA daugiau neįskaudins, kad tu išmokai, kad tu geresnis, stipresnis, neleisi.

Bet per savo saugumo troškimą, po visais užraktais — netikėtai pradedi trokšti.

Tad artėjant rudeniui — neužverkime durų į šviesą.

Jūsų,
J.

Patiko (0)

Rodyk draugams




Atgalinė nuoroda | Komentarų RSS

Rašyk komentarą:

Vardas (būtinas)

El. paštas (būtinas)

WWW

Komentaras: