BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laiškas nr. 7 arba Keisti jausmai

2012-11-28

Dear -,

Galva apsunkusi nuo miego, mažai, po truputį, vis stengiuos atsigriebti, bet, regis, vis tik ne laiku. Akys sunkios, lyg prišvirkštos, užpildytos metalais, blakstienos po truputį markstydamosis rūdija, o šiluma nusėda rankose, apsunkina jas, tarytum, pirmiausia energija apleistų per pirštus… Pojūtis kylantis pečių link. Minkštos, sunkios rankos pajungtos po kaklu.

O krūtinėj ne širdis, o paukštis - laužosi į šonkaulius sparnus, krebžda, spaudžia, veržiasi. Kyla, atsitrenkia, krinta, kartu su spaudimu, galvos skausmais, tirpstančiom galūnėm ir užimtu kvapu. Per mažai miego, per daug kavos, su maistu, šakute ir peiliu doroju stresą, tarytum papildą, skatinantį apetitą ir kartu stabdantį skrandžio veiklą.

Nepaisant kvailai funkcionuojančio biologinio pavidalo, mintim, idėjomis, veiksmais degu. Ir nežinau valandų paroj per daug ar per mažai, gal vis tik kiek per daug – būt mažiau, gal mažiau užsiimčiau, daryčiau tik tai, kas svarbu, ir žmonės liktų tik tie gyvenime, kurių reikia, kuriems lemta, kurie turi ten būti. O dabar leki vis leki ir leki, ir ničnieko nespėji. Sustoji, leidi sau atsikvėpti, ir už tą atokvėpį graužia tave širdapaukščiai ir spaudimas, nemažėjanti knygų krūva, gėdingos mintys ir smerkiantys dėstytojų žvilgsniai, keistai ilgi draugų, arba net nelabai, apkabinimai, ir žvilgsniai į akis, bet ir kažkur kiaurai, bešnabždantys: tu gal eik išsimiegok. O gal susapnavau, nieks nešnabždėjo. Sakyta, sakyta, ir ne kartą, ir kas. Per didelė prabanga miegoti šiais laikais, didžiausias narkotikas susivyniot pataluose – pavojingesnis už heroiną ir alkoholį, tūkstančius cigarečių, meditacijas ir į transą varančią muziką.

Taip rūdijančiom blakstienom vis markstausi ir bandau įžiūrėti, kur ta prasmė, kurios Camus taip ir nerado. Ar rasiu aš? Nežinau. Ar noriu žinot? Nežinau. Ar išvis ką žinau? Sunku pasakyt…Štai jums, visai nenatūraliai gimusi Sokrato išmintis, tik iš žinojimo, mokėjimo, pažinimo. Taip norėčiau, kad karteliais tokios mintys gimtų natūraliai, kad savo būvį, kad ir šitaip beviltiškai, bet PATS suvoktum, suprastum, gal nebūtų taip tuščia, gal pasijustum žmogumi, o ne tiesiog indu sielai iš mėsos, iš kraujo ir iš kaulų, baltų, ar ne visai, dantų, slenkančių plaukų, rudų akių rūdim aptraukusių blakstienas.

Einu numigsiu. Neilgam. Kad paukštis pro šonkaulius neišskristų kur į Indiją ar į Japoniją… (Nes neša mintimis ten, kai neužmiegu. Keista, nes niekada nesvajojau apie tas šalis.)

Labanakt, kas kad paryčiai.

Jūsų,
J.

Patiko (0)

Rodyk draugams




Atgalinė nuoroda | Komentarų RSS

Rašyk komentarą:

Vardas (būtinas)

El. paštas (būtinas)

WWW

Komentaras: