Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-11-26

1.

Publikuota: Kaip mes virstame Medžiais

Kiek klausimų… beriasi vienas po kito sidabru ir žaluma aidinčiais žodžiais. Tyliai. Ramiai. Be atsakymų. Vienas po kito… Aš kantri. Man nesunku palaukti. Kad ir kaip beslėgtų ta tyla, laukiant atsakymų. Tyla, sverianti daugiau už visas pasaulio pakrančių uolas, viso pasaulio medžių lapus, visus kvailus nutukusius amerikiečius, išsileidusius paskutinėn (priešmirtinėn) kelionėn į McDonalds.

Susiradau sausesnį kelmą ir atsisėdau. Juk nestovėsiu amžinybę, kol atsakysi man, bent jau į vieną klausimą. Ar jauti sakų kvapą? Juk miškas turėtų kvepėti sakais… Dar vienas klausimas, į kurį neatsakysi. Per daug apstulbinau tave ankstesniais klausimais ir teiginiais. Galbūt net nutylėjimais. Pasistengiau. Nieko man neprikiši. (Nebent tai, kad sujaukiau tavo mintis ir jausmus, tarytum kalną mažyčių, spalvotų stiklo karoliukų, kuriuos rūšiavai valandų valandas, mėnesių mėnesiais. Ką gi… Dabar jau supranti, kokią netvarką kuopiau savo galvoje šitiek laiko.)

Nesikankinsiu. Nesvarstysiu, ne, tikrai neketinu spėlioti, ką atsakysi. Kam dar labiau apsunkinti tą tylų švininį laukimą, kam? Kad paskui tik dar lengviau sudūžčiau į tūkstančius smulkiausių šipulėlių, dulkės didumo, kad, jų nepastebėdamas, mane po krislelį, mažiausią kruopelytę, surytum ir pasmerktum klausimams, kurių nebegalėsiu ištarti? Ne, ačiū. Man nesunku laukti ramiai. Galbūt po dienos kitos, iš neturėjimo ką veikti, pradėsiu piešti mažute anglimi ant medžio žievės, kaip ekologiškos drobės, ant savo, ką tik pagaminto, ekologiško molberto, iš kelių nudžiūvusių šakelių, kaspino ir pušies kamieno. Ir nepavydėk man šitos ramybės - jos sulaukiau tik atsikračius visų, dabar jau kankinačių tave, klausimų.

Pro medžių tañkumą, žvalgstaus į paskutinius vakaro gaisus. Saulės spinduliai laužiasi per sakuotas šakas link manęs, jaučiu šviesą, lėtai besitraukiančią į šešėlį. Išeini? Ką gi. Tik tarsteliu, kad lauksiu čia tiek, kiek reikės. Tolstant tavo ir vakaro žingsniams, įsilieju į naktį. Ilgainiui, viskas tampa aštriau. Tamsa nebedirgina. Mėnulio blyno padangėje užtenka nušviesti aplinką tiek, kad atskirčiau lapą nuo šakos, bet man ir šito nereikia. Tik pasėdėsiu dar ant savo kelmo ir uosiu šąlančios žemės kvapą.

Drėgmė. Ji leidžiasi, kaip lengvas, šilkinis šydas, ir nematomu apsiaustu priglunda prie kūno.

Šaltis.
Nemiga..
Laukimas…
Trys žodžiai puikiai apibūdinantys mano būseną dabar. Gerai, kad nepasiėmiau laikrodžio, nes laikas nebebūtų tik pilka begalinė erdvė. Visai nereikšminga. Visai nereikalinga.

Taip lengviau laukti. Taip jau yra…

Pirmi sidabro šaltumo spinduliai lyg peilio ašmenimis ėmė naikinti tamsą. Nepastebėjau, kaip greit atėjo rytas, sakytum, užmigau, o pabudusi vaizduojuosi, lyg taip ir nemiegojau. Bet tai nepateisintų sunkių limpančių blakstienų, nutirpusio kūno, vis dar pakankamai ašrių, budrių juslių. Ištiesiu kojas į purviną šviesą. Kutenimas. Elektrytė… Visos kraujagyslės virto laidais, kraujas - vario gijomis stumdomais elektronais. Srove, be kurios neištvertų šiuolaikinis pasaulis, nevertinantis ramybės, nevertinantis tradicijų, bet, deja, pervertinantis pats save. Ir keista, bet man neprireikė nei branduolinio, nei iškastinio kuro, nei saulės baterijų ar vėjo turbinų. Pritraukiu kojas ir vėl ištiesiu. Dar kartą. Ir dar. ‘Rytinė mankšta’ - sušnabždu sau, blausus kikenimas kyla kažkur į padanges, šokdamas medžių viršūnėse.

Bandau išjudinti sustingusį stuburą: pasilankstau, tiesiu rankas, stengiuosi pasikelti nuo kelmo, atsistoti, tačiau vis dar nutirpusios kojos neklauso. Supuosi pirmyn - atgal, lyg nevisprotė, kelmo briauna įkyriai rėžiasi į delnus. Sugniaužiu kumščius. Panagės prisipildo drėgnų sąmanų ir kelmo žievės atplaišų, bet kam, po velnių, tokiu metu rūpėtų nešvarios panagės? Tikriausiai, tik aš viena visame suknistame pasaulyje prancūzišką manikiūrą noriai keičiu į tokį… avangardinį. Nauja mada? Lūpų kampučiams linkstant į neaiškią šypsenėlę, apmąstymus, apie šiek tiek įdomesnę madą, pertraukia šaltas lašas, lyg lietvamzdžiu, nutekantis paausiu.

Instinktyviai krūpteliu, kaip ir tada, paskutinį Rugpjūtį, kai pajutau tavo šaltus, sulytus pirštus, lėtai slystančius per kaklą. Jausmai ir vaizdai ryškūs lyg vakar, nors praėjo jau gerokai daugiau nei pusmetis… Odos lopinėlis, kuriuo prakeliavo miškinukas lašas, pamažu ima dilgčioti ir kaisti, kartu su prisiminimais, kurie, po šitiek laiko, jau nebeskaudina, bet virsta švelniomis, perregimomis tarytum lengvas rūkas, fantazijomis. Akys merkiasi, pagaliau gramzdindamos į šiltą, ramų sapną, išsekęs kūnas pasiduoda iliuziškai ramybei. Dar kelios minutės, ir skruostą glostys randuota medžio žievė.

Lengvas trakštelėjimas dešinėje, už nugaros, gal kokių 15-20 žingsnių nuo manęs. Dar sekundę ar dvi klausausi įtempusi ausis. Lėtai atplėšiu vokus, šviesa nesulaikomu srautu plūsta į apsimiegojusias akis, priversdama dar snaudžiančius veido raumenis raukytis. Dar vienas… Ir dar. Įsitempiu, ausyse pradeda spengti. To dar betrūko. Bet dabar bent jau atpažįstu tą garsą, jau žinau, kad tai žingsniai, sunkūs, neramūs, lėti žingsniai… Įsiklausau į tylų lūžtančių šakalėlių traškesį po tavo kojomis, į mišinį pernykštės ir šviežios žolės šiugždesių. Galėčiau prisiekti, kad akimirką jaučiau tavo nerimą. Nusivylimą. Kančią ir viltingą, slaptą džiugesį, lyg geriant nuodus.

Sėlini, it patyręs medžiotojas prie žvėries. Nejau tau esu panaši į žvėrį? Susierzinusi susirandu tavo gyvas, mirksinčias, mėlynas akis tarp daugybės žalumoje sustingusių miško akių, prisirakinu prie baugštaus, susirūpinusio žvilgnio. Nusišypsai, bet šypsena pernelyg nenatūrali, perdaug isteriška. Juk nemanai, kad mane apgausi, šitaip lengvai? Žinau, kad prisimeni mane ne tokią, o gerokai patiklesnę, bet… (Na, tiesą sakant, labai patiklią. Netgi nesveikai naivią. Visišką vaiką, pasiilgstantį tavęs jau dešimtą sekundę po išsiskyrimo, kai atsisukus nebematai tolstančio silueto, nes jis, ko gero, patraukė trumpesniu keliu - siauromis gatvelėmis, kurias užstoja jaukios kavinukės…) Bet žmonės keičiasi.

Taigi nedrįsdamas prisiartinti, mažo prasikaltusio berniuko žvilgsniu, skanuoji aplinką, kurioje nakvojau. Stovi, regis, visą amžinybę, lygindamas vaizdinius, krūpčiodamas nuo rytinio šalčio, retkarčiais susiraukdamas nuo šviesos srauto atsimušusio drėgnose šakose, nakčia iškritusiuose rasos perluose. Nesiraukyk ir nespoksok taip kvailai. Ne, aš tavęs nemulkinu, neatėjau čia prieš penkioliką minučių. Atėjau daug anksčiau… T.y., net nebuvau išėjus… Ak, tik nereikia. Nevaidink susirūpinusio. Ar dar turi ką man pasakyti? O gal grįši patikrinti rytoj? Juk sakiau, lauksiu kol reikės. Ką gi, užsuk dar kada.. Ryt, poryt, šiom dienom.

Sukrentu ant savo mažo kelmo, veidą panardinu delnuose. Kojos, pajutusios svorį, keistai suvirpa. Užsimerkiu, atsidūstu… Girdžiu tavo virpantį alsavimą, jis keistai ramina. Visada buvai stipriausias vaistas man. Gaila, bet kartais per stiprus. Praradusi laiko nuovoką, dar šiek tiek panaršau atsiminimuose. Bet atsimerkusi tavęs nebematau, taigi…

Dingai. Tavo vieton stoja mažas paukšteliukas. Nežinau koks. Niekada nepažinojau paukščių. Visada juos vadinau savais vardais. Ir niekada nesupratau, kodėl žvirblis yra būtent Žvirblis, o ne koks Antaninis Obuolys. Gal bent į naudą šis pasisėdėjimas išeis. Susidraugausiu su paukštužėliais, kirminėlių valgytojais, ir pagaliau gavus visus reikiamus atsakymus iš tavęs (čia jau vien tik principo reikalas), gal parašysiu kokį mokslinį darbą apie paukščius, kuriuos pavadinsiu Boružkramčiais, ar dar kaip. Duokime valią fantazijai..!

O kol kas, prisiminus savo rytinę mankštą, sunkiai kylu nuo kelmo, kojos, lyg žemės traukiami magnetai, su didžiuliu vargu atsiplėšdamos, formuoja nerangią žingsnių eilę saulės link.

Patiko (0)


Atgal į: 1.