Eksperimentai.. Nr.11; Pažaiskim šaradas

Virpėsiu tik tada,
Kai liksi
Nesupratęs nieko,
Kai tyla
Įsakymuose burtus užrašys
Ir burtuose
Įsakymai galios
Tikri, ne blizgūs,
Ne dulkėm ir ne fėjų nusėti,
Ir virpesy
užrašius mažą viltį melsiuos,
Kad greičiau
Surastum nuorodas visas -
Pažaiskim šaradas…

Girdėjau

Tik tyliai gaivumu kvėpuoji man į ausį.
Karšta blauzda nuspardė vėl adialus.
Miegi. Aš išsidraikius kaip kaliausė
Aukoju prieblandoms naktų idealus.

O valandų, tai trys, tai penkios, šešios,
Vis prabundi nuo lūpų drėgmėje
Tarytum įsisupusių minčių. Ar karčios.?
Nusišypsai ir aš tikiuos, kad ne.

- Myliu tave.

Girdėjau.
Bet bijau, kad sapnas.

Eksperimentai.. Nr.10;

Švelniom pakalnutėm
Pakvipo palėpė
Ir smegenis
Pripylė balto kraujo
Sniegu nutirpusiu
Ir stiklo dulkėm
Pražydo
Ir pavirto niekiu.

Eksperimentai.. Nr.9; Ir vėl. Nemigos

Pavargau
Ir tuščiam kambary
Dobilus sodinu
Pasenau
Mėnesio vidury
Nervus sau gadinu
Pagavau
Jo keistam blizgesy
Ritmą bangų
Nebeužmingu

Mėnuliai mėnuliai

Stora naktis vilnonė užklojo kojas
Ir baltom žvaigždėm išbėrė.
Panižo vėsuma. Lediniais spinduliais
Lopšinės tylios man blakstienomis ropojo,
Keliavo natos antakiais švelniais..

Minutės lėtos stumdė debesis,
Tarytum pleistrus ant senutės nakties odos,
Slapstydamos išbėrimus žvaigždžių baltus,
Mėnulio kojom įsisiovusios man į batus.

Skiriu savo mylimiausiai mergaitei. Nes mėnuliu transliuosiu tau viską.

Eksperimentai.. Nr.8; Filologiškai

Tipsta knygos tyloj
Vis bemiegėm naktim.
Bėgioja raidės nuo akių sunkių,
Nuo pirštų eilutes sekiojančių
Ir permatomais vakarais
Kvėpuoji spaustuvės švinu,
Lyg nieko nebelauktum,
Tik žodžio siela grojančio.

Eksperimentai.. Nr.7; Ir vėl. Vaitojimai

Nugara, lyg jūra,
Nuvilnija šiurpas-
Bangomis, it šniūrais
Paleistais nuo įtampos..
Elektriniais kliedesiais
Mano mintys užimtos
Nežinau kada paleis..
Nežinau.

Lietūs

Į tave sudėjau viltis paskutines lyg dėželėn kartono.
Sandariai uždariau.
Bet į lietų išėjus dėželė sušlapo,
Tuščios viltys pakibo ;
Naktim daros baisiau -
Negi saujoj išsaugosi viską kas liko,
Paranojiška baimė lietum nesumerks
Paskutinės dėželės dar sauso kartono
Ir viltelių menkų kartu nenusineš..?

Nusinešė vistik.

Basom į dangų

Skiriu vyrui ir skelbiu balų sezoną atidarytu.;)

Kaip vėjas žaidžia su užuolaidom -
Taip švelniai su manim žaidei.
Sijonus į padanges kėlei,
Geldelėm kaulų keliavai.

Ir važinėdavai - lyg troleibusais -
Lūpom,
Stotelėmis per klaidą pasirinkęs slankstelius.
Kaskart prie naujo - stop!
Tarsi nukritus ūsams…
O man vis linko kojos per kelius.

Švelni vėsa, prilietus pagalvėlėms pirštų,
Iškeldavo mažutes plunksnų saleles,
Ir nesvarbu, kokiu paukščiu norėčiau būti,
Mes kilome, žiūrėjom į lubas ir pėdom susipynę
Šildėm galūnes.

Mano pirmas pasaulinis karas

Pasakyk kur palikai
Žavumą tyrą ir saldumą metų,
Naivius prilietimus,
Atogražų svaigių spalvom ištirpdžiusius
Sausus tylius žodžius,
Išlietus aitrumu ugningu,
Ir pirštų galuose
Užmigusius jausmus.

Primink kaip išėjai
Į tamsą akliną ir tirštą,
Cukriniais ir sodriais rūkais
Nusėdusią lėliukėse akių;
Kaip tyliai yreisi,
Lyg laumžirgiais apkibęs,
Pro sunkią nemigą
Beviltiškų naktų.

Parodyk dar kartą -
Kur pasiklydau,
Kada ir kaip praleidau pro akis…?
Tu neskubėjai tolin
Palikęs mane vėjui
Ir pakibau šakų raizgynėje -
Tankiam tinkle susukusiam mintis.

Nušvitus - nematyti kelio
Ir varnos duonos trupinius suvirškino seniai.
Aš pamečiau tave, save,
Žavumą tyrą ir saldumą metų
Ir tik todėl, kad, kaip Orfėjas, neatsisukai.