BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laiškas nr.26, arba Trukt už vadžių, vėl iš pradžių

2018-07-06

Dear -,

Ar pastebėjai? Liepos šiemet netikėtu gausumu nulipino šaligatvius mėnesiui dar net neprasidėjus. Ką čia net neprasidėjus. Prieš kelerius metus teko švęsti prisirovus gerokai susivėlinusių jazminų, o dabar Vilnius nustojo kvepėti medum jau paskutinę birželio savaitę.

Naivus saldumas nyksta nuo tvankių ir dulkėtų šaligatvių, troleibusais beeižinčių gatvių, paskutinėmis minutėmis iki atostogų sujaukto miesto. Lygiai taip, kaip traukiasi ir nuo manęs - ne tik pamažėle tolstančiais gimimo metais, kurie dar karts nuo karto perkant sausą raudonąjį provokuoja smagiausias pardavėjų reakcijas (and I take that as a compliment).

Naivus saldumas blykšta iš raustančių skruostų, pagaliau susipratus, kad ir kiek esi vertas.

Praėjus septyneriems metams nuo, atrodytų, “lemtingo” pasirinkimo - tai kur stoti..? - pagaliau supranti, ko nori iš gyvenimo. Kaip suderinti hobį su darbu. Ko tam trūksta ir kaip iki to nueiti. Ką gali dėl to paaukoti, ką darysi, jei nepasiseks.

There’s an art to life’s distractions
To somehow escape the burning weight
The art of scraping through

Užsisukus rutinoj nebesitiki, kad viltis “susiprasti”, susitaikyti su savim taip vat ims ir įsigyvendins. Jau greičiau susitaikai su tuo, kad visą gyvenimą neturėsi kažkokio didelio tikslo, kad tai tik marketinginis triukas, išgalvotas siekiant paskatinti greitesnį ekonominį augimą, inovacijų plėtrą ar dar kokį velnią. Ir štai - pagaliau klausimas “Kaip save įsivaizduojate po 5-erių metų?” staiga nebegąsdina. Žinai, ką nori pasiekti. Žinai kaip. O svarbiausia - žinai, kad gali. Ir pasieksi.

Naivus saldumas tirpsta ant liežuvio galo, kiekvienu nuryjamu kandesniu komentaru.

Nuo pat vaikystės netęsėti pažadai skaudino labiausiai. Jau tada, dar būdamas mažas, dar nieko nežinodamas apie gyvenimą, jautiesi išduotas viso pasaulio. Kartais taip norėtųsi, kad užtektų padaužyt kokias lėkštes ir tas skaudulys praeitų. Sudūžtų. Bet vietoj to, daug dažniau draskai liežuvio šuke. Ir vis tik…

Dabar gi, supranti, kad nereikia nei pažadu, nei prisiekiu. Kad kiekvienas atsiprašau ir kiekvienas myliu, kiekvienas visada ir amžinai yra pažadas, dažniausiai tetrunkantis akimirką. Gražu, kai tų akimirkų daug. Skauda, kai pažadų daug netęsėtų.

Naivus saldumas, palikęs lipnias dėmes širdy, kruopščiai nuvalomas drėgna nuo ašarų šluostele, kai pagaliau susipranti, kaip greitai žmonės, su kuriais buvome įpratę dalintis viskuo, tampa nepažįstamais. Kaip greit atsiranda tų, su kuriais dar dalinsies ilgai. Kai pagaliau supranti, jog neprivalai savo gyvenime išsaugoti visko, kas tau brangu - daiktų ar žmonių. Ypač tų, kuriems neberūpi. Tik įkvėpęs giliau, ir ta šluostele vis pamosikuodamas, sau kartoji kaip mantrą:

I’m glad You’ve been there.
I’m fine, if You won’t be anymore.

Ir perfrazuojant vieną gražiausių ir ilgiausių sveikinimo laiškų, kurį esu gavus… :)

After all, hearts like (Y)ours were never meant to remain alone for too long when fates forged them from starstuff.

Žemei dar kartą apsisukus aplink Saulę - stiprėja apkabinimai ir darosi ramiau. Su savim ir su kitais. Nebe taip saldu, bet gerokai daugiau ryžto. Ar čia jau skaitaisi suaugęs?

Apsiginkluokite skėčiais. Kas kad viskas jau nužydėję, Lietuviška vasara dar tik prasideda. :)

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Laiškas nr. (8+n)+1, arba Trapumo paradoksai

2017-08-21

Dear -,

sako, žodis — ne žvirblis. Gal todėl taip sunku atsakyti ir klausti — tik įgarsinę savo mintis galim išties įvertinti jų tikrą svorį. Suprasti, ar išties taip jaučiamės/galvojam, atrasti tam tikrus (kartais visai netikėtus) žodžių, minčių, pokalbių aspektus, privalumus ir trūkumus. Pagauti save: (ne)tikrus, stiprius ar pažeidžiamus, savanaudiškus, liūdnus, piktus, kvailus, laimingus, mylinčius, racionalius ar emociškus, paranojiškus, einančius iš proto… Nuobodžius ir visiškai įprastus.

Mūsų vidiniuose pasikalbėjimuose su savimi — daugybės atskirų pasaulių, siužetų, scenarijų. Išleisti juos “pasiganyti” realybėje — tai atverti trapumą, kuriame egzistuojame. Suprasti klaidas ir teisybę. Troškimus ir ribas. Atidaryti duris baimei, o kartu — įsileisti šviesą. Kartais šaltą ir nemalonią, aštrią ir žeidžiančią. Kartais tokią minkštą ir lengvą, kad atrodo ir pats esi gerokai lengvesnis.

Ir jeigu vaikystėj (žinodami, kad skaudės) vistiek tiesėm pirštus į liepsną ar lipom ant dviračių, nekreipdami dėmesio į tai, kad krisim milijoną kartų ir grįšim namo kruvinais keliais.. Bet kaži kodėl šitiek “užaugę” įsikalėm, kad negalim sau leisti būti pažeidžiami. Mes nemokam klausytis, nebemokam kalbėtis. Ir išties, kaip galime girdėti kitą, ar tikėtis, kad mus supras, kai patys bijom atsiverti sau? O kas, jei bus per aštru?

Ir tada užsidarom duris ir užsikalam hipotetines langines. Supakuojam tą savo trapumą į minkščiausius audeklus (nes bubble wrap’ą šiaip iš nervų suspaudaliojom visą), gražiausias dėžutes, storiausius seifus ir apkarstom grandinėm ir devyniais (ką čia devyniais, greičiau kad bent jau visais (*does quick math* metams po vieną) 25) užraktais.

Kad tik neįskiltume, kad tik neskaudėtų.

Kad tik nieks nepaliestų, kur greičiausia sueižėtų.

Bet paslėpę trapumą, pasislepiam patys. Nustojame šviesti.

Taip lengva paklysti, pabėgt nuo savęs, patikėti, kad “viskas gerai”. Daug lengviau neprisileisti. Įtikint save, kad tavęs daugiau niekada, girdi?, NIE-KA-DA daugiau neįskaudins, kad tu išmokai, kad tu geresnis, stipresnis, neleisi.

Bet per savo saugumo troškimą, po visais užraktais — netikėtai pradedi trokšti.

Tad artėjant rudeniui — neužverkime durų į šviesą.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

Purple Haze

2015-12-27

Atleisk man, kol bučiuosiu dangų,
Čia sustoja laikrodžiai -
Kasdien jauties jaunas lyg rytas

Net užspringus vynu
Iškosėjus brėkštantį

Taip be proto ilgu
Purpurinių naktų
Ir Tavęs.

Rodyk draugams

nesusipratę

2015-10-11

Čirpia čirpia nukamuotais vėjo balseliais,
Tik išeidami į rudenį
Niekaip nesupranta,
Kada gi pagaliau plunksnas išsišukuos,
Kada gi pagaliau…

Čerpių čerpėm bėginėja savo mažom kojelėm,
Tik nuo skardaus būgnijimo
Niekaip nesupranta,
Kurį dabar šokį į taktą trepsėti,
Kurį gi dabar…

Čepsi čepsi savo smailuos snapeliuos,
Tik betriaukšdami
Niekaip nesupranta,
Kodėl gi ko poniškesnio susirast negali,
Kodėl gi ko…

Taip ir iščyruoja į pietus žiemoti
Nieko nesupratę.

Rodyk draugams

Flashbacks

2015-07-18

kalbėk man
saldžius niekus
liepų medų
visatos paslaptis
ir lipnų grindinį
tą tingų karštį
nuodėmes plaunantį lietų
nuogą tiesą
ir melo drabužį

kol kalbėsi
saldumas pripildys minutę
kančios (o gal nuojautos?)
nes nėra vien tik juoda ir balta
yra tik kas šventa

amžinybės nesitikiu
bet kartais lengviau patikėti
nuogu Tavim
nei tiesa su drabužiais.

Rodyk draugams

Wonderwall

2015-04-18

Be kind
and let me dance in flowers
though spring‘s too cold for them
and I don‘t dance at all
Be wild
and let your nights be ours
though none of us have time neither for that
nor even for a call
Be bright
and let me stay in shadows
though it could be a little dark in there
if I am on my own
Be tight
still let me smile for hours
though spark is gone and we
were nothing
like forever
after all.

Rodyk draugams

Nuodėmklausiui

2015-03-24

tylėdami
išpažįstam
lygiai taip
kaip nerangiai
sukas planetos
aplink savo ašį
aplink mano
ir aš aplink tavąją

lygiai taip
kaip kiekvienas
žodis meluoja
kaip meluoja visa
išskyrus
slystant iš lūpų
į lūpas
nekantrų
atodūsį

tik tylėdami
išpažįstam
ir visai nesvarbu
meilę ar mokslą
apie tai kaip
sukas planetos
aplink savo ašį
aš aplink tavo ir
tu aplink manąją

Rodyk draugams

*

2015-03-04

in memoriam

nutyla bėgiai
ir dangų sukarpę lėktuvai
nutyla šešėliai
ir upės nutyla klausydamos tiltų
nutyla žibintai dar kiek paspragsėję –
o mano širdis vis triukšmauti sustoti negali

stuksena į ritmą tarytum batukais parketą
šokėjas primiršęs kaip vaikščiot
temokantis suktis
taip mano širdis vis triukšmauti sustoti negali


gerai, kol netyla,
kol spragsi,
kol šonkauliuos sukas.

Rodyk draugams

Laiškas nr. 8+n, arba Apie šypsenas ir gyvenimo pamokas

2015-01-25

Dear -,

Tiek daug turiu neišsiųstų laiškų.. Bet rodyti dabar juos - jau beprasmiška. Telieka jausenos, kuria kažkada virė visas visutėlis tavo gyvenimas, įamžinimas elektroniniam ar popieriniame lape. Užverstame lape.

Taip gera retkarčiais uždaryti duris tiems, su kuriais ketinai užsirakinti visam gyvenimui. Kaip viskas staiga palengvėja, kai išnyksta nerimo priepuoliai, kai nebedreba rankos, kai nebejauti melo, tarytum švitriniu popierium aižančio ausyse. Tiesa, tuščia. Bet lengva. Ir viskas tik šviesiau.

Vienas labai protingas žmogus prieš keletą mėnesių man (o gal ir ne visai man, bet apie mane) pasakė: “O, žiūrėk! Ji šypsosi!”. Visą gyvenimą buvau kvatojantis vijurkas, plačiausia šypsena jungė vieną ausį su kita ir še tau, kad nori.! Žmonės pradėjo stebėtis, kai šypsausi… Tokiom akimirkom, supranti, kad su savo gyvenimu kažką darai negerai. Juk tebejauti gyvenimo skonį, tik..kas trukdo juo mėgautis?

Didžiausia kliūtis, vis tik, dažniausiai esame mes patys ir..šitą kliūtį įveikti sunkiausia. Bet žinot, pabandykit būdami pačios blogiausios nuotaikos išsėdėti plačiai išsišiepę tris minutes. Nors ir per sukąstus dantis. Garantuoju, kad ne tik nuotaika pasitaisys, bet ir kvatotis pradėsit šiaip sau. Iš nieko. Ir gyvenime daugiau spalvų atsiras. :)

O kai pradedi ir vėl šypsotis sau - matai, kad ir visa kita Tau šypsosi. Pavasariai prasideda vasarį, draugai nėra tik draugai - jie gražiausi žmonės, kurie įskrieja į Tavo gyvenimą ir neleidžia tai šypsenai blėsti.

Būkim ir mes tokie. Kas kad šlapia ir purvina ir sausis visai nepanašus į žiemą.

O kol kas - šypt.

Jūsų,
J.

Rodyk draugams

*

2014-12-10

kad pirštų galiukų
nenusidegintum
tvirtai bet atsargiai
kaip puodelį kavos
laikyk ir šildykis
kol neištvėręs
sugundytas kvapo
palinksi
priliesi lūpomis švelniai
briaunelę
ir pamažu bet kartu taip staiga
karščiu nutvilkys
nekantrumą tavo

tvirtai bet atsargiai
kad nenusidegintum
laikyk mane
kaip puodelį kavos

Rodyk draugams